Trys roputės juokiasi

J. Zvonkuvienės nuotr.
J. Zvonkuvienės nuotr.

Janina Zvonkuvienė

Nusifotografavau tas tris roputes ir atsidžiaugti negaliu. Pati nesuprantu, kodėl?.. Ar todėl, kad jos man tokios gražios, dailios, ką tik iš ežios išpeštos? Roputės. Lyg juoktųsi ant paprasto pilko suolelio pakritusios. Lyg pasakyti ką norėtų... Ir apie ką jos man papasakotų, jei prakalbėtų?.. Tikriausiai apie tai, kad joms patiko augti Eugenijos daržiuke. Visko užteko – ir šilumos, ir lietaus. O kas ta Eugenija? – paklausite. Ji man lyg kokia pusseserė. Viena iš brangiausių draugių, nes visą amžių tebegyvena mano gimtojoje Patausalėje. Esame kartu į mokyklą bėgusios. Numinu pas ją dviratį beveik iš pat Telšių. Ir einu tiesiai į trobą – kaip į savo namus. Ir iš karto jaučiuosi kaip namuose! Eugenija žino, kad man viskas įdomu, kas tik Patausalėje bebūtų... Sako, ar žiniai ką! –šiemet ropių auginu. Ropučių. Tai ir klausiu jos – ropių ar ropučių? Juk kitur žemaičiai bulves roputėmis vadina. Vedasi į daržą parodyti. Išrauna tas tris. Žalius lapus nusuka, numeta. Roputės iš tamsios žemelės išpeštos, vasariškos dienos šviesą išvydusios lyg juokte juokiasi... Jau vien bežiūrint į jas sveikata taisosi – jos oi! kokios maistingos, vaistingos, naudingos, vitaminingos besančios...

Pabandytų būti kitokios... Būtų šiandienos nesulaukusios. O ir mes gal nebūtume sulaukę. Nesgi mūsų protėviai ropėmis labiau nei kuo kitu maitinosi. Jos nuo amžių amžinųjų žmonių maistas buvo. Ropės! Jos buvo galingos! Jos – bulvių pirmtakės. Bulvės, lyginant su ropėmis, tėra jauniklės mūsų laukuose ir ant mūsų stalo. Jei ne garsusis XVIII a prancūzų agronomas Antuanas Ogiustas Parmantjė, gal dar vėliau bulves mūsų žemelė būtų išvydusi. Pradžioje bulvės buvo auginamos dvarų klombose, nes jų išskirtiniai ir itin kvapūs žiedai labai tiko ponių skrybėlėms puošti... Tam tikslui ir buvo auginamos. Tik štai visko matęs, patyręs maištingas ir talentingas agronomas Parmantjė „atrado“, kad bulvės yra valgomos, kad jos maistingos. Kad tai galingai sveikas maistas. Nepatikėsite – bet pradžioje bulvės buvo parduodamos... vaistinėje! Kaip itin sveikatą taisančios. Bet paaiškins kas valstiečiui, ką jam savo laukuose auginti! Kratėsi bulvių. Neaugina – nors tu ką! Ogiustas Parmantjė ėmėsi gudrybės: dienomis prie bulvėmis užsėtų laukų sustatydavo kareivių sargybą – valstiečiai pagalvos, jog čia kažkas nepaprasta pasodinta, jei sargyba saugo. Naktį palikdavo be sargybos – kad valstiečiai galėtų... pasivogti bulvių ir imti auginti savo žemėje. Tegu tik Parncūzija kuo greičiau „aptenka“ bulvėmis, tegu tik žmonės kuo greičiau ima jas valgyti, bus sveikesni – toks buvo žymiojo agronomo noras.

1777 – 1779 m. tarp Prūsijos ir Austrijos, 1840 - 1844 m. Rusijoje kai kuriose gubernijose jau vyko bulvių karai. Tik neįsivaizduokite, kad stovi du frontai ir vieni į kitus bulvėmis šaudo... Ne! Karas buvo ne toks. Prūsija, Austrija kariaudamos dėl didesnės įtakos kituose kraštuose, naikino viena kitai bulvių pasėlių laukus. Taigi naikino „strategiškai svarbius priešo objektus“. O štai Rusijoje valstiečiai irgi nieku gyvu nepripažino bulvių, neaugino jų, ir tiek. Tik ropes! Caras prievartos būdu liepė gausinti bulvių laukus, siųsdamas net kariuomenės dalinius, kad priverstų valstiečius paklusti. Buvo įvesta privaloma bulvių duoklė. Valstiečiai priešinosi šakėmis, įsiplieksdavo sukilimai.

...Ne taip seniai buvo minimi 200 metų nuo bulvių įsitvirtinimo Žemaitijoje. Kadangi apie tai vaizdingai parašė pats vyskupas Motiejus Valančius, (kaip tai įvykę vieno vokiečio kelyje Klaipėda – Liepoja), tai Valančiaus tėviškės muziejuje Nasrėnuose (Kretingos rajonas) net paminklas bulvei pastatytas. Jo atidengimo šventėje pati dalyvavau. Į visokius dainuojamus ratelius renginio dalyvius įsukau... Kadangi ir žemaičiai žinoję tik ropes, o bulvės mažesnės už jas, tai čia iš nežinojimo, kaip vadinti, ir pavadinę roputėmis...

Tai gal, sakau, tos trys roputės, išrautos iš Eugenijos daržo, tokios linksmos ir juokiasi – džiaugiasi! Džiaugiasi, kad ir jų stonas pagaliau prisimintas. Kadais buvusios valdovės, paskui visiškai nukariautos, ropės, roputės pargrįžta! Kol kas tik kuklaus svečio teisėmis. O paskui – ką žinosi... Dar po kokių poros šimtų metų..

Janina Zvonkuvienė
Janina Zvonkuvienė tekstai roputės Žemaitija Telšiai.
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Exchange Rates
USD 0,838