Daržovės – jėgų ir stiprybės šaltinis

 Daržovės – jėgų ir stiprybės šaltinis

Virginija Laurinaitienė

Rugsėjis – ypatingas mėnuo, kai žydinti vasara užleidžia vietą darganotam, bet dar šviesiam, saulėtam rudeniui. Rekomenduoja pasisemti iš gamtos stiprybės, pajusti žmogų ir visatą vienijančią harmoniją. Bet iki tol dar reikės nudirbti daug darbų – ne be reikalo rugsėjis laikomas didžiojo darbymečio mėnesiu. Ruošiantis kaupti daržoves žiemai būtina tinkamai parinkti daržovių veisles. Paprastai ant sėklų pakelio nurodoma veislė, vegetacijos periodas ar tinka konservavimui, laikymui žiemą.

Daržovės, kurias auginame daržuose, laukuose, šiltnamiuosenatūraliai augo tolimuose kraštuose, kol kažkas pastebėjo jų naudingąsias savybes. Pirmiausia jos patekdavo į to krašto, kuriame augo virtuves, vėliau keliautojai, karo žygių dalyviai, pirkliai, retų augalų mėgėjai juos išplatino daugelyje kraštų.Augalai, kurie dabar yra įprastos daržovės buvo naudojami švenčių ritualuose, kaip vaistažolės, tikėta, kad turi magiškų galių. Antai burokėliai, buvo manoma, kad kelia pyktį, o senovės graikai tikėjo, kad sutikti moterį, nešančią petražoles – blogas ženklas.

Daržovių maistinė vertė priklauso nuo to kaip jos laikomos. Vertingiausios yra pačių tinkamai užaugintos daržovės, atneštos iš daržo ant stalo. Ilgai laikomos daržovės tampa prastesnės išvaizdos, žūva jose naudingosios medžiagos. Šakniavaisiai, kurių plona luobelė, greitai vysta, būna neatsparūs ligoms. Peraugusių daržovių  sustandėja  audiniai, jos tampa kietos arba išporėjusios (ridikai), peraugę pomidorai būna minkšti. Pageltę agurkai turi specifinį rūgštoką skonį, nebetinka nei rauginimui, nei marinavimui, nei mišrainėms.

Kopūstinės daržovės. Tai grupei priklauso baltagūžiai, raudongūžiai, garbanotieji, Briuselio, žiediniai kopūstai, brokoliai, ropiniai kopūstai (kaliaropės), kinų ir Pekino kopūstai. Europiečiai vertino gūžinius kopūstus vartojo net prieš 100- 50 tūkstančių metų. Senovės Romoje, buvo manoma, kad jie yra vaistas nuo odos, virškinimo, kepenų, blužnies ligų. Europos žiniuoniai jais gydė egzemas, nudegimus, pūlingas žaizdas. Juose gerai išsilaiko vitaminas C. Todėl rauginti kopūstai apsaugodavo jūreivius nuo skorbuto. Senovės Romoje raudongūžių kopūstų sultys buvo laikomos geru vaistu nuo plaučių ligų. Anglijoje labai mėgstami žiedinių kopūstų žiedai. Šie kopūstai tinka dietinei mitybai. Lietuvoje žiediniai kopūstai pradėti vartoti neseniai. Dabar jų maistinė vertė gerai žinoma, daugelis mėgsta šių kopūstų patiekalus.

Burokėliai buvo žinomi antrame tūkstantmetyje prieš mūsų erą Persijoje.  Natūraliai jie auga Viduržemio, Juodosios ir Kaspijos jūros pakraščiuose, o taip pat Indijoje ir Kinijoje. Viduramžiais burokėlių auginimas ir vartojimas labai paplito. Keliautojai dar  XVII a  ragavo burokėlius supjaustytus griežinėliais,  pagardintus  imbieru. Tau buvo ragaujama  prieš  valgį apetitui pagerinti. Lapai dedami į sriubą.  Burokėliai bijo šalčių. Jie raunami rugsėjo pabaigoje. Geriau laikosi perpilti smėliu arba durpėmis. Per drėgnai laikomos daržovės ima leisti šaknis. Jei smėlis arba durpės per sausos – burokėliai vysta.

Morkos dirvoje gali pabūti ilgiau. Mažiau jos vysta šaldymo maišeliuose, bet turi būti prabadytos skylutės orui. Burokėliai marinuojami nepjaustyti, tarkuoti, pjaustyti šiaudeliais; džiovinami ir iš jų daromi traškučiai.  Morkos  saugomos perpiltos smėliu. Jei morkų lapai pažeisti formozės, tai ir šakniavaisiai blogai laikysis. Vėlyvieji kopūstai nuimami vėlai rudenį. Kopūstai rauginami, marinuojami. VIII a.  imperatorius Karolis Didysis morkas laikė prestižiniu patiekalu. Iki XVI a. jos laikomos delikatesu. Europoje morkos paplito XVII a. Jas ypač vertino vokiečių ir prancūzų kulinarai. 

Pomidorai.

 Daržovės – jėgų ir stiprybės šaltinis, nuotrauka-1

Pomidorus reikia nurinkti pabalusius arba vos parausvėjusius (geltonuosiusvos pagelsvėjusius) ir nokinti šiltoje 22 ar 25 laipsnių C  temperatūros patalpoje. Kiekvieną sluoksnį reikia perdengti  švelniu be dažų popieriumi ar pjuvenomis. Viršuje pomidorai uždengiami. Galima įdėti porą prinokusių pomidorų. Nokdami pomidorai išskiria etileno dujas, kurios skatina vaisių nokimą. Jei pomidorai neuždengti išsisklaido etileno dujos ir jie noksta ilgiau. Tam, kad pakaktų drėgmės ir pomidorai nepradėtų vysti juos galima sudėti į maišelius. Geriau tinka nokinimui mažųjų veislių pomidorai. Kai temperatūra būna didesnė negu trisdešimt laipsnių, pomidorai noksta greičiau, tačiau jie būna rūgštesni. Ilgai laikant stambius mėsingus pomidorus blogėja jų skonis, pasidaro rūgštesni. Per sausras išaugę pomidorai laikosi ilgiau.   Raudonus ir rausvus pomidorus šaldymo pakelyje šaldytuve galima išlaikyti apie mėnesį.  Žali pabalę pomidorai išsilaiko apie tris mėnesius. Juos iš šaldytuvo išimame dalimis tada, kada reikia ir nokiname šilumoje.  Pomidorai nenurinkti pabuvę lauke mažesnėje kaip šešių laipsnių temperatūroje nurinkti ima gesti. Todėl juos nurinkti reikia anksčiau. Nokinti viršutinio sluoksnio pomidorai sudedami vaiskočiais  į viršų, apatinį – vaiskočiais į apačią.

Ridikai. Ridikų  tėvynė – Egiptas ir  Kinija. Apie tai liudija piešiniai Karnaksko šventyklos griuvėsiuose. Egiptiečiams tai buvo svarbi daržovė.  Iš jo sėklų spaudė aliejų. Iš Egipto daržovė atkeliavo į senovės  Graikiją ir į Europą. Graikai Apolonui skirtų švenčių metu prie jo altoriaus padėdavo ridiko, burokėlio, morkos atvaizdus. Ridikas būdavo auksinis, burokėlis- sidabrinis, o morka – alavinė. Įdomu tai, kad prancūzai iš ridikų gamina karštus patiekalus. Žiniuoniai ridikais gydė daugelį ligų: kokliušą, viršutinių kvėpavimo takų katarą, bronchitą, tuberkuliozę.  Gydytojai ridikų sultis su medumi skiria nuo inkstų, šlapimo takų ligų, nuo tulžies akmenligės, podagros.

Ridikėliai. Manoma, kadridikėliai Europoje atsirado Viduramžiais selekcininkų dėka. Ridikėliai turi daugiau vitaminų negu ridikai, jų skonis švelnesnis, negu ridikų. Organizmas juos geriau įsisavina. Juos galima sėti kelis kartus per vasarą ir sulaukti derliaus.

Pupelės. Jos jautrios šalnoms daržovės, renkamos rugpjūčio pabaigoje. Jų nereikėtų rauti.  Pupelių šaknys   ir likę stiebai žemei teikia humuso ir azoto.

Svogūnai ir česnakai.  Laukiniai svogūnai auga Vakarų ir Rytų Sibire, Tolimuosiuose Rytuose,   Vidurinėje Azijoje. Svogūninės daržovės  buvo žinomos keli tūkstančiai metų prieš mūsų erą. Ropinių svogūnų tėvyne laikomas Afganistanas. Ropinius svogūnus augino egiptiečiai. Cheopso piramidėje užrašas nurodo, kad svogūnai buvo superkami piramidę stačiusių vergų maistui. Senovės Graikijoje svogūnai buvo laikomi šventais, nes jie simbolizavo visatos sukūrimą. Miškų dievo Pano garbei skirtų švenčių metu skulptūras apipindavo svogūnais. Į  šventyklą nešdavosi pačius didžiausius svogūnus. Nors svogūnai ir buvo aukojami dievams, tačiau manyta, kad jų kvapas dievams nepatinka. Todėl aukštuomenė jų nevalgydavo. Iš graikų svogūnus įsigijo romėnai. Romėnai pastebėjo, kad tie, kurie valgo svogūnus tampa energingesni. Todėl duodavo kareiviams. Romėnai prie virtuvės lubų kabindavo svogūnus, kad nesiveistų musės. Vėliau šiuo energijos šaltiniu susidomėjo vokiečiai ir kitos tautos. Svogūnų žiedais puošdavosi mūšiuose pasižymėję dalyviai. Viduramžių riteriai, kviesdami į kovą varžovus prie šalmo prisisegdavo svogūno žiedą. Svogūnai vertinami todėl, kad netrukus po pasodinimo juos galima vartoti, nes juos galima vartoti bet kuriuo augimo metu: valgomi laiškai ir ilgai išsilaikančios subrendusios roputės. Jie vertinami  ne tiek dėl vitaminų, mikroelementų, bet  dėl fitoncidų. Svogūnų tyrė vartojama pigmentinėm dėmėm gydyti. Svogūnai raunami laiškams pradėjus gelsti. Renkami sausu oru. Džiovinami plačiai paskleisti. Esant nuo dviejų iki dešimt laipsnių šilumos jie pradeda formuoti žiedinius pumpurus. Jei tokius svogūnus pasodinsime pavasarį į dirvą išaugs daug žyduolių. Sodinimui skirtus svogūnus reikia laikyti penkiolikos laipsnių šilumos temperatūroje. Maistiniams svogūnams nekenkia  žemesnė temperatūra. 

Česnakus nuo senų laikų augino Babilone, Egipte, Romoje. Romoje neturtingi valstiečiai sutrindavo česnakus su raudonųjų pipirų ankštimis, įdėdavo druskos ir provanso aliejaus ir tepdavo ant duonos. Tokią tyrelę išmoko gaminti ir kitų Europos kraštų žmonės. Česnakai išplečia periferines vainikines kraujagysles, stiprina širdies susitraukimus ir lėtina širdies ritmą. Česakai padeda, sergant hipertonija, ateroskleroze, mažina galvos svaigimą, stiprina protinę galią. Sudžiūvę česnakų laiškai ir lukštai tinka užpilo, kuriuo purškiami vaismedžiai ir rožės nuo amarų. Porų kilmė nenustatyta, manoma, kad Pietų Europa. Rašoma, kad Mozė mėgo porų sriubą. Imperatorius Neronas gerino jais balsą. Sakoma, kad žmogus, vartojantis porus atjaunėja. Česnakai raunami, kai pagelsta laiškai. Vėlai nurauti blogai laikosi.

 Daržovės – jėgų ir stiprybės šaltinis, nuotrauka-2

Bulvės. Rugsėjo mėnesį, kol neprasidėjo lietūs kasamos bulvės. Sėklai geriau imti bulves iš derlingiausių kerų smulkias bulvytes. Renkant gumbus iš bendros krūvos, gali patekti nederlingų kerų bulvės. Bulvės gerai laikosi dviejų, penkių laipsnių temperatūroje. Jei rūsyje nėra vietos, bulvės per žiemą laikomos kaupe, kuriame įtaisomi vėdintuvai, Užėjus dideliems šalčiams vėdintuvai užkemšami šiaudais. Bulvių negalima laikyti šviesioje patalpoje, nes jos pažaliuoja, išsiskiria solaninas, nuo kurio blogėja bulvių kokybė, jos tampa aitrios. Solaninas turi pesticidinių  ir fungicidinių savybių. Tiek, kiek jo būna bulvių gumbe nesudaro žmogui pavojingo kiekio.

Prieskoninės žolelės. Laukinės petražolės kilo iš Viduržemio jūros pakraščių. Žinios apie petražoles paplito iš Egipto. Padavimas pasakoja, kad petražolė išaugo iš Dievo Ozirio žuvusio sūnaus Horo kraujo. Jo atminimui būdavo rengiamos šventės, švenčių dalyviai užsidėdavo iš petražolių pintus vainikus. Petražolės turi gydomųjų savybių. Petražolių lapai padeda nuo bičių įgėlimo. Norint pašalinti tamsias pigmentines dėmes vakare reikia valyti odą su stipriu šaknų nuoviru sumaišytu su citrinos sultimis.  Salierai. Manoma, kad salierai kilę iš Viduržemio jūros pakraščių tačiau laukinių salierų yra ir Švedijoje, Alžyre, Egipte, Etiopijoje net Šiaurės Kaukaze. Senovėje jie buvo dekoratyviniai augalai, o kaip daržovė pradėti vartoti daug vėliau. Senovės Egipte mumijoms ant kaklo dėdavo salierų lapų vainikus. Graikai puošdavo kapus, valgydavo per laidotuves. Europiečiai salierus pradėjo vartoti XV-XVI  a. Pirmiausia pradėjo vartoti vokiečiai, vėliau priprato prancūzai ir rusai. Jekaterinos II dvare didikai puotose  puošėsi salierų  vainikais.  Žiniuoniai virtais salierais apdėdavo nušalusias vietas, aliejumi gydė skrandžio susirgimus, pirkliai šerdavo arklius, kad būtų ištvermingesni. Dabar salierų tepalais gydomos pūlingos žaizdos. Salierai vartojami, sergant inkstų ligomis, podagra, alergine dilgėline, podagra,  inkstų akmenligė.

Daržovės laukiančios pavasario dirvoje.

Vėliausiai nuimamas pastarnokų, salierų, gelteklių derlių. Dalį derliaus galima palikti žiemoti dirvoje , tada turėsime geros kokybės daržovių pavasarį. Krienų skonis bus geresnis, kai jos nukasamos po stiprių šalnų.

Daržovės morkos burokėliai svogūnai česnakai ridikai kopūstai pomidorai bulvės maistinė vertė
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Exchange Rates
USD 0,838