Šventoji – žvejų gyvenvietė su ypatinga aura

Leonardo Skripsto asmeninio archyvo nuotr.
Leonardo Skripsto asmeninio archyvo nuotr.

Leonardas Skripstas

„Aš, Leonardas Skirpstas, šeštos kartos žvejų palikuonis (rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1800 metais), pirmą kartą išeinu į jūrą. Nei verkti, nei juoktis... Akimis neaprėpiama jūra, kurios ošimą girdėjau nuo gimimo, o kopas matydavau iš savo kiemo, buvo lyg ir nepasiekiama...“

Šventoji -  žvejų gyvenvvietė su ypatinga aura

Pajūryje, nuo jūros atkirsti: žydrosios svajonės link

Šventoji. 1973-1974 m. Nedidelės svajonės kartais išsipildo netikėtai... Taip nutiko ir man gyvenime. Keturis kartus buvau sulaikytas sovietų pasieniečių ir sykį – lietuviškų pasienio sargų. Štai toji istorija su laiminga pabaiga...1973 metais pasirodė Birutės Orentaitės ir Audriaus Zavadskio fotoalbumas ,,Lietuvos Nerija“. Puikus leidinys, šauniai reprezentuojantis unikalų mūsų krašto kampelį. Anais laikais šis albumas man buvo lyg fotografijos vadovėlis. Nuolat jį vartydavau. Panašaus leidinio užsigeidė ir Palangos funkcionieriai. Šį darbą patikėjo jau minėtai B. Orentaitei ir Latvijos fotografijos Guru Gunarui Bindei. Vieną dieną mūsų keliai susikirto Šventojoje. Pasirodo, jie pasirengę fotosesijai – užsakyti du žvejų laivai ir leidimas išeiti į jūrą. ,,Pajūrio“ žuvininkystės ūkio žvejybos padaliniui vadovavo mano tetos vyras Leonas Šlepetys. Pamatęs mane pasiteiravo, ar nenorėčiau pasisemti patirties. Žinoma, mano noras buvo didžiulis... Tačiau bėda, kad nebuvau įrašytas į galinčių plaukti sąrašą, o ir paso nebuvau pasiėmęs... Dėdė pasitaria su laivo kapitonu Algiu Bagdonu, ir jie nutaria surizikuoti. Mane uždaro belangėje kajutėje... Suburzgia variklis, ir mes pajudam... Istorijos ratas pasisuko: aš, Leonardas Skirpstas, šeštos kartos žvejų palikuonis (rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1800 metais), pirmą kartą išeinu į jūrą. Nei verkti, nei juoktis... Akimis neaprėpiama jūra, kurios ošimą girdėjau nuo gimimo, o kopas matydavau iš savo kiemo, buvo lyg ir nepasiekiama...

Sienos pažeidėjai

Tiesa, tikriausiai paklausite, kodėl tiek daug kartų buvau tapęs sienos ,,pažeidėju“. Objektyvumo dėlei galiu prisipažinti, kad antra tiek man pavyko pasprukti... Nesuprasi tos pasieniečių logikos... Dažniausiai įkliūdavom, kai po audros rinkdavom gintarus. Kai nepavykdavo pasprukti, mus sulaikydavo automatais ginkluoti kareiviai. Nusivesdavo į pasienio užkardą. Vienas iš „operacijos“ vykdytojų savo viršininkui raportuodavo: ,,Narušiteli granicy zadieržany“ (rus. „Sienos pažeidėjai sulaikyti“). Karininkas paklausdavo pavardės ir paleisdavo. Spėju, kad jie turėjo vietinių gyventojų sąrašą.

Situacija – visai kitokia

O šit su saviškiais, lietuviškais sargais, situacija – visai kitokia... Jau buvo prabėgęs koks mėnuo, kai Lietuvos kariškiai ėmė saugoti mūsų valstybės sienas. Simboliškai. Į pavakarę surenku savo dukras, dar draugų vaikus pasivadinu, ir traukiam visi prie jūros pasiplaukioti pripučiama vaikiška valtimi. Mums besipliuškenant prie pat kranto pastebiu paplūdimiu atlekiantį sunkvežimį. Privažiavęs arčiau mūsų sustoja. Karininkas išraiškingai rodo, kad plauktumėm į krantą. Vos išlipam, kareiviams įsako paimti valtelę, o man pareiškia: ,,Renkitės, vyksime į Palangą“ (veiksmo vieta – penki kilometrai nuo miesto). Atkertu, kad neturiu kuo apsirengti, nes iš namų atėjau su maudymuku (plafkėmis). Ir apskritai neketinu niekur vykti. Esu ramaus būdo, bet kai karininkas, sovietinius ženklus uniformoje pakeitęs lietuviškais simboliais, vietoj žvaigždėtų prisisiuvęs sagas su Vyčiu, bandė mane pagąsdinti, tai... Smulkmenų nepasakosiu. Tikrai nesikeikiau – nei rusiškai, nei lietuviškai. Tačiau buvau ne juokais įsiutęs... Teko užsiimti ,,auklėjamąja“ veikla. Valtį grąžino ir išvažiavo.

„Atsidėkojimas“

Oi, dar prisiminiau. Už tai, kad mus neteisėtai areštuodavo, tekdavo kariškiams retkarčiais ,,atsidėkoti“. Dieną viso kaimo vaikai sulekiam į pajūrį ir iškasam didelę ir gan gilią duobę. Tiems, kurie nežino, priminsiu, kad visą paplūdimio ruošą anais laikais vakarais traktoriumi akėdavo, o anksti rytais tikrindavo ar nėra pėdsakų... Tą duobę uždengdavome lentomis, pagaliais, fanera ir dar paklodavome polietileno gabalus, kruopščiai apibarstydavom smėliu. Saulei nusileidus vėl skubėdavom į pajūrį stebėti ,,cirko“. Mūsų didžiausia sėkmė būdavo, kai traktorius abiem priekiniais ratais į tą duobę įkrisdavo. Dar retkarčiais ,,ežių“ jiems palikdavom. Prie Šventosios uosto pasieniečiai turėjo labai galingą prožektorių. Sutemus jie apšviesdavo didelį ruožą paplūdimio. Kai traktorius su akėčiomis pravažiuodavo, mes šalia tos juostos įsmeigdavom ,,kaliausę“. Apšvietus naktį pakrantę, jiems atrodydavo, kad stovi žmogus ir skubėdavo sulaikyti pažeidėją... Nerekomenduoju šių išdaigų pakartoti...

Štai taip, mielieji...

Šventoji -  žvejų gyvenvvietė su ypatinga aura

Šventosios žvejai Leonardas Skripstas Birutė Orentaitė Audrius Zavadskis fotoalbumas ,,Lietuvos Nerija“ Leonas Šlepetys Algis Bagdonas
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Exchange Rates
USD 0,838