Liūdesio angelas

Liūdesio angelas

Salė buvobeveik tuščia. Prie užsakymų stalo sėdėjo salono šeimininkė, panaši į filmo „Didžiosios motušės namai“ veikėją. „Prekystalis“ dengė kojas. Todėl motušė buvo nusispyrusi batelius ir gaivino per dieną įsigėlusias kojas grindų vėsa. Senoviško laikrodžio dūžiai priminė, kad iki darbo pabaigos liko nedaug laiko.

Ir kaip kiekvieną vakarą taip ir šį vakarą, žiūrėdama į lankytojus prie kompiuterio , giliai atsiduso.

Vakaro draugija lyg klijais priklijuota: trys muškietininkai ir ketvirtoji dama – kačių ledi.

Vakaras, rodos, buvo toks pat kaip daugelis vakarų, juk jičia, šioje salėje, vakaroja jau ne vieną dešimtį metų. Betne.Rytoj nereikės skubėti virti pietų, kad nepavėluotų atidaryti kompiuterių salės.

Kažkas neapsižiūrėjo, kadkompiuteriųautomatiškas išjungimas neįtaisytas keturiems kompiuteriams eilėje prie lango. Prie tų keturių įrenginiųkaraliavo lankytojas, aptikęs patogią užuovėją. Kompiuterių užkariautojai buvo tokie, kad vakare geriau su jais nesiginčyti. Užrašas prie įėjimo teigė, kadpastato įstaigėlės baigia darbą aštuntą valandą vakaro.Lygiai toks pat užrašas kabėjo ant salės durų ir rūbinėje irnė akimirka vėliau negalėjo būti įjungta signalizacija. Taigi,ponas lankytojas turėjo tuo pat metu išeiti iš salono, atsidurti rūbinėje ir pavėlavęs išeiti pro duris sunervinęs tą, kuris paleidžia signalizaciją. O dar ,tarsi ritualas buvoenergingo švarospersonalo apsilankymas. Tas dienos metu kuklus pagalbinis personalas tapdavo stichine jėga vakare. Salės tarpduryje pasirodydavo žmogysta su kibiru ir šluota arba raktų ryšuliu. Paskui nuskambėdavo valdingas balsas:

-Kiek čia galite sėdėti? Mums metas namo. Įsimetė kaip tarakonai...- auklėjo užsisėdėjusiuosius įstaigoje būtybė su per siauru ar per plačiu dangaus mėlynumo chalatu, ir be galo grėsmingu veidu. Apranga, rūstumas kėlė kitų matavimų pasaulio būtybės įspūdį.

Tada pirmas pašokdavovyrukas, kuriam teko pabūti Afganistane.

-Net Lietuvoje paslaptingieji persekioja, –dalindavosi širdies nerimu su motuše.

-Užmušiu, – trumpai , be diplomatinių padailinimų rėždavo įspūdingos išorės vyrukas,- kai jam nepatikdavopagalbinio personalo atstovo smalsus žvilgsnis, bet nuo kėdės dar ilgai delsdavo keltis.

Jis dėvėdavo žiemą vasarą ausinę kepurę, kerzo batus, rudą šiltą striukę. Kad jo nakvynės vieta egzotiška, nesunkubuvo užuosti. Kažkur, kažkada jis mokėsi teisės dalykų.. Ar buvo taip, ar nebuvo, kas čia gali žinoti. Kadangikompiuterių mėgėjai palikdavo neišjungtus kompiuterius,nesunku buvo sužinoti, kuo jie domisi. Jis ieškojo teisininko darbo. Atsakinėjo testus. Personalo vadybininkai būdavo sužavėti, tol, kolnereikėdavo ištiesti rankos pasisveikinimui.Kiekvienas žmogus nori pasilinksminti. Pamatęs ekrane, kad surinko gausiai testo balų, susirasdavo rytietiškų maldų ir imdavo pusbalsiu kartoti, stebėdamas, kokią reakciją sukels. Tada šalia jo sėdintis vyrukas, pabuvojęs Afganistane pajusdavo daugybęvisai nedžiaugsmingų emocijų:

-Jis žino, viską žino. Jei neateičiau kokią dieną, skambinkite į policiją, ir praneškite apie tą įtartiną žmogų. Jis kuria keršto planus,- užsikirsdamas aiškindavo motušei buvęs karšto planetos taško karys.

-Liaukis šmeižęs – užmušiu,- netrukdavo sulaukti atsakymo. Ir taip prasidėdavo šiurkštus, vyriškas dialogas.

Trečiasmuškietininkasbuvo labai aktyvus. Rašė fantastinę knygą. Dideliais žingsniais apibėgdavo per dieną visas miesto kompiuterių svetaines,ir išnaudojęs nemokamas valandas vėl grįždavo vakaroti kartu sukitais bičiuliais ir motuše. Rašydavo iš pradžių ramiai, vėliau tempas greitėdavo irvirsdavo klavišų daužymu. Ilgi, šviesūs plaukai judėjo į taktą, o kūrėjas raudojo ar kvatojo ir trypė kojomis.Motušėatnešdavo iš užkulisių kavos puodelį ir be žodžių padėdavo ant stalo su kompiuteriu. Kava ir kūrėjas – taineišskiriamas, nedalomas vienis. Pajutęs kavos aromatą,jis aprimdavo, nusišypsodavo savo globėjai salone, pasakydavo kažką malonaus irdviem gurkšniais išgėręs kavą, grąžindavo puodelį. Tadapaprašydavo ausinių ir imdavo klausytis muzikos.

Kačių ledibuvo smulkutė, šviesiais rūbais dėvinti kokių keturiasdešimt metų moteris, pasisveikindama maloniai nusišypsodavo. Geroji fėja – kitaip nepavadinsi. Bet ji galėjo būti ir piktoji ragana.Kažkuriam iš vyrukų pasirodė įtartina, jog jivis spausdina, ir spausdina skelbimus, jog jai reikia visiškai juodo kačiuko, kuris neturėtų nė balto plaukelio.

- Magija,- įtardavo rašytojas.

- Kailialupė,- piktindavosi“ teisininkas“.

- Neatrodo, kad turėtų sprogmenų,- apibendrindavodykumų karys.

Taip buvo daugybę vakarų. Nieko keisto neįvyko ir tą vakarą. Motušė priėjo prie rašytojo stalo. Ramiai, kad nesuerzintų priminė:

-Laikas. Tuoj ims rinktis valytojos.

Rašytojas puolė į isteriją:

- Ar kas supranta, kas yra kūryba?Tik ateina minčių srautas ir prasideda spektaklis su šluotom.

- Jokios pagarbos žmogui,-kvyktelėjo kačių ledi.

- Ar tiesa, kad jūsų salone nebebus?– pasiteiravo „ teisininkas“.

- Taip. Bet salonas dirbs.

- O kaip kava?- pasiteiravo rašytojas.

-Brolau, šiandien išeikime taip, kaip dera,- kreipėsi dykumų karys į teisininką, išjunginėdamas kompiuterius.

Motušė uždarė atvirus langus, bet liūdesio angelas jau buvo įskridęs.

Virginija Laurinaitienė
Virginija Laurinaitienė; liūdesio angelas
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Exchange Rates
USD 0,842